Kartais būna dienų, įvairių. Niūrių ir liūdnų, džiugių ir linksmų. Tuščių ir beprasmių, pilnų išgyvenimų, jausmingų. Ir kartais tomis dienomis labai norisi visoms užplūdusioms mintis, visoms idėjoms, svajonėms, norams ir tikslams suteikti kažkokį pavidalą. Tarsi jas įprastinti, sudaiktinti… Vien tam, kad turėtų išliekamąją vertę, tam, kad praeitis taptų prasmingesnė.

O kartais, tiesiog ateina Jis. Įkvėpimas. Ir tada rašau bet kam. Rašau tai, kas galvoje, ką jaučiu, ką išgyvenu. Mano ieškojimai, mano gyvenimo metamorfozės įamžintos čia. Kurios randa vietą ne tik mano interaktyvioje erdvėje, bet ir Jūsų širdyse. Visi esame kažkuo panašūs. Vien tai, kad esame pasmerkti gyventi nežinioje – mus vienija. Tad tikiu, kad Tu skaitydamas kažkur tarp eilučių pamatysi ir save.