Gyvenimo tikslas – “keisti širdį”
“Visiems reikia siekti ne tik tobulinti sugebėjimus, bet ir asmenybę, būti ne tik protingiems, bet ir teisingiems. Galima sakyti, kad toks yra visų gyvenimo tikslas, prasmė, nes mūsų gyvenimas viso labo yra procesas, kurio metu turime kelti savo žmogiškumą.
Ir ką gi reiškia “keisti širdį”? Tai nėra toks sunkus dalykas, kaip nušvitimo, kitaip tariant, aukščiausios gėrio būklės, siekimas. Manau, kad tai yra siekimas minti bent kiek geresne širdimi už tą, kurią įgijome gimę. Svarbu, kad mirštant siela būtų truputį geresnė nei gimus, kad širdis būtų truputį tobulesnė. Taip pat svarbu, kad suvaldytume savanaudiškąjį ego, širdis pajustų ramybę, joje po truputį išsiskleistų paslaugumas, nesavanaudiškumas. Taigi, mūsų gyvenimo tikslas ir yra savo širdies, kurią atsinešėme gimdami, tobulinimas.
Savaime suprantama, žiūrint iš neįtikėtinai ilgos Visatos istorijos, gyvenimas viso labo gali pasirodyti kaip trumputis žybsnis. Bet kaip tik todėl, kad jis trumpesnis už akimirką, mes turime stengtis, kad pabaigoje būtų vertesnis nei pradžioje, ir tai yra mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas. Dar daugiau, pačios pastangos ir padaro žmogaus gyvenimą vertingą.
Gyvenime patyrę įvairių kančių, susikovę su liūdesiu ir rūpesčiais, sulaukiame ir džiaugsmo bei laimės. Taip kartojantis liūdesiui ir džiaugsmui iš visų jėgų stengiamės nugyventi šį gyvenimą, kuris duotas vienintelį kartą. Šitokiu būdu, lyg švitriniu popieriumi gludinama, taurinama žmogaus širdis, kad tą akimirką, kai bus uždaroma gyvenimo užsklanda, ji būtų tauresnė nei tada, kai prasidėjo gyvenimas. Jei mums tai pavyks, bus galima pasakyti, kad buvo verta gyventi.”
Kazuo Inamori “Gyvenimo filosofija”
Filed under: Straipsniai | 3 Comments
Žymos:ego, gimimas, gyvenimas, nesavanaudiškumas, paslaugumas, tikslas, širdis, žmogus
Na ne… mes gimstame unikalūs (dvasine prasme), todėl, žengiant per gyvenimą reikia išmokti neprarasti to unikalumo ir stengtis įžvelgti tas unikalias savybes ir jas tobulinti. Bet mes sugebame tik prarasti, deja. Todėl, kad jau nuo mažų dienų mus įspaudžia į kampą. Pasirinkimo neturime kol esame maži, jauni… Mūsų gyvenimus valdo kiti (tėvai, mokykla ir pan). Nereikia maištauti, bet ne prošal būtų žinoti savo gyvenimo esminį tikslą. Tik nuo tavęs priklauso tavo gyvenimo kokybė ir trukmė. Jei norėsi, gyvensi 1000 metų. Bet niekas to nenori… Eidami per gyvenimą visi užsiima visai ne tuo, kuo reikėtų užsiimti.
O kuo gi reiketu uzsiimti?
Gyvenimo tikslo niekas nera nustates ir kiekvienam jis yra kitoks, o jeigu ir toks pats, tai kiekvieno kitaip suvokiamas. Bet visu 100proc esu isitikinusi, kad svarbiausia yra ne gyvenimo tikslas, o pats procesas
“Mūsų gyvenimas viso labo yra procesas, kurio metu turime kelti savo žmogiškumą.” Tau pritaria ir autorius