Kvaila iliuzija « Metamorfozės…

Kvaila iliuzija

14Jun09

iliuzija

Sėdžiu vakare, šviečia jauki šviesa, dainuoja Andrea Boccelli, ramu ir gera… Purškiantis birželio dienų lietutis pakeitė saulės blyksnius iš už debesies, ir nedrąsi artėjančių permainų vaivorykštė it paskutinė kvaila iliuzija ištirpo miglose. Liūdesys baigėsi.

Esu laimingas. Nelaimėjau milijono, niekas nepadovanojo namo, automobilio, versle irgi ypatingų pokyčių nėra. Tačiau visgi šiuo metu nerastum labiau švytinčio už mane. Atrodo, kiek nedaug žmogui reikia. Nors gal kaip tik, čia pats didžiausias lobis – meilė, kurią sunkiausia rasti. Mhm, kas yra meilė? Nežinau, tikrai nežinau. Bet žmonės kalba, kad kai jauti beprotišką norą būti su žmogumi kartu, kai tylos akimirkomis, atrodo, tiek daug nori pasakyti, bet nerandi žodžių jausmams apibūdinti, kai mintys apie kitą žmogų tave beprotiškai užvaldo, kai eini valgyti, miegoti ir visada galvoji apie jį, kai net Saulės žara ir pienės pūkelis primena jį, kai, atrodo, galėtum pakilt ir skrist toli toli, kai rašai nuoširdų laišką ir trokšti, kad būtų įmanoma žodžiais išreikšti tai, ką jauti, nes nori rėkti, rėkti visam pasauliui, kad gyveni, tikrąja prasme jautiesi pasaulio dalele, pilnavertiška, gerbiama, vertinama, geidžiama dalele, sako, kad tai – meilė. Tuomet aš tave myliu. Myliu iš visos širdies.

Atrodo kvaila, kodėl negalėjau viso to pasakyti į akis. Bet ne viskas taip paprasta. Rankiodamas pačius tinkamiausius žodžius vis parašau ir ištrinu, vis parašau ir ištrinu, vis nerandu tų vienintelių, geriausiai galinčių apibūdinti tave. Klaikiai dėl to pergyvenu. Tu nuostabi, nepakartojama, miela? Tai banalūs, paprasti žodžiai. Sunku rast tinkamiausius, esi verta pačių geriausių. Kas būtų, jeigu pradėčiau mekenti ir nieko neištarčiau tau į akis? Būtų daug juoko. Toks tas mano pasiteisinimas.