Rytinis išgyvenimas

01Jun09

Apsuptas nakties ir pripildytas nerimastingos tylos… Jau aušta, girdėti prabudusių paukščių giesmės, į darbą besiruošiančių žmonių bruzdesys… Visi bunda, o aš negaliu užmigti. Mintys ir jausmai sukasi galvoje, kurie verčia mane budėti, kaip nakties sargybinį. Viskas aplinkui tarsi viena didelė Aukščiausiojo nupiešta dėlionė, mozaika… Viskas sustyguota, kiekvienas žino savo vietą – absurdiška harmonija.Jaučiuosi vienišas. Liūdnas. Pasimetęs. Detale, nei vienu šonu netinkančia prie bendros mozaikos. Klaiki neviltis staugia širdyje ir desperatiškos mintys vis nepalieka galvos.

Nežinau! Nežinau kas esu, kuo noriu būti ar kuo galiu. Kuo geriau? Kas patars?

Įvairios taisyklės ir įsipareigojimai neleidžia elgtis laisvai, laisvai taip, kaip žmonės besirenkantys bohemiškoje aplinkoje, dėvintys džinsus, geriantys alų ant suoliuko, besimylintys viešoje vietoje, grojantys gitara autobuse ir… Man jie atrodo laimingi, nesakau, kad lengvabūdžiai, nerimti, tiesiog laimingi. Pravažiuojančio automobilio garsas pasiekė mane ir pažadino iš ekstazės. Aš ir vėl čia, toj sumautoj realybėj.

Mintys šokinėja viena nuo kitos, sunku susikaupti. Aš stengiuosi tvardytis. Galiausiai visas sukaitęs ir išvargintas agonijos aš užsimerkiu ir užmiegu. Nelaukiu rytojaus. Bijau!

P.S.

Norėčiau pavirsti lietaus lašu. Nors trumpam. Būti šaltu, pakilti į dangų ir savanaudiškai tėkštis į žemę.

Filed under: Straipsniai   |  Leave a Comment
Tags: agonija, detalė, dėlionė, harmonija, išgyvenimas, lietaus lašas, mintys, mozaika, skausmas