kartu

Vieną šiltą popietę, žiūrėdamas pro langą į skubančius žmones aš pagalvojau: Ko trūksta, kad būtume laimingi? Kad kiekvieną akimirką justume ilgalaikę laimę?

Nusipirkę naują automobilį, persikėlę į naują, erdvesnį namą, įsigiję naminį gyvūnėlį, aplankę senus draugus, išvažiavę pailsėti prie jūros, nardydami Kaimanų salose, padarydami gerą darbą, gavę gimtadienio dovaną mes jaučiamės laimingi. Bet ar ilgam? Kol išblėsta pirmas įspūdis, kol apsiprantame su situacija ir kol vėl nepradedame kažko norėti ir laukti.Gyvenime didžiąją dalį laiko mes laukiame ir norime.

Laukiame: gimtadienio, šventės, savaitgalio, darbo pabaigos, senaties termino, grįžtančių draugų, mokslo metų pabaigos, Kalėdų ryto,  pietų pertraukos, susitikimo ir t.t.

Norime: naujo automobilio, naujos šukuosenos, naujų drabužių, tikrų santykių, didesnių pajamų, pripažinimo, naujo laikrodžio, žiemos pabaigos, paaukštinimo ir pan.

Ar visada mūsų norai išsipildo? Jeigu ne, jaučiamės prislėgti, nepilnaverčiai, nusiminę. Atkreipkite dėmesį, kaip Jus varo iš proto laukimas. O kas įvyksta, kai Jūs laukiate ir nesulaukiate? Būnate piktas, susierzinęs, net kerštingas… Stabtelėję ir susimąstę suprastume, kad šie du dalykai verčia mus jaustis nelaimingais. Iš tikrųjų mes esame laimingi, mūsų prigimtis būti tokiais. Tik patys teršiame save įvairiais lūkesčiais, kartais net nepamatuotais.

Manau, kad kiek įmanoma mažiau norėdami, būdami laimingi tokie, kokie esame ir ką turime, mažiau laukdami, o džiaugdamiesi šia diena, šia akimirka (jos juk nėra nei blogos nei geros – tai tik mūsų smegenys sukuria iliuziją ir vertinimą) mes būsime laimingesni.

Prisiminkite tą pačia tyriausią akimirką, kada buvote tikrai laimingi. Tuomet jus supo meilė.

Ir nebūtinai jus mylėjo. Mylėjot jūs. Ir nebūtinai žmogų. O viską aplink save, patį save. Mylėjote paukščius, mylėjote saulę, draugus, gyvenimą. Gaila, tos akimirkos tik laikinos. Bet galima taip jaustis visada. Tiesiog išmokite mylėti tai, ką turite, kas jums brangu, ko nenorėtumėte netekti. Atsipalaiduokite, išlaisvinkite save, pajuskite tikrą gyvenimą, pabėkite nuo rūpesčių, kasdienybės, rutinos. Išeikite pasivaikščioti po gamtą, aplankykite tėvus, paskaitykite knygą. Ir mylėkite. Mylėkite viską aplinkui. JŪS JAU ESATE LAIMINGI!



One Response to “Laukimas, norai ir meilė”  

  1. Galbūt žmogui jaustis laimingam trukdo jo suvokimas, kad viskas laikina. Kad gyvenimas vienas ir trumpas, todėl jį reikia nugyventi kažkaip ypatingai. To siekdami, siekdami tobulybės, besiblaškydami ir negalėdami apsispręsti, ko iš tikrųjų norime, mes jaučiamės pasimetę, nelaimingi, netobuli. Mes kuriame svajones, galvojame norus, nes manome, kad tik pasiekę tą ar įgiję aną, būsime laimingi. Tačiau gyvenimui nereikia kažko ypatingo. Tiesiog reikia gyventi. Bet tai, deja, ne visada išeina. Nes mes esame pametę tikrąjį pasaulio pajutimą, save. Esame ribojami ir, negana to, apsiribojame. Ribos (ryžto, noro, pinigų stygius, baimės, stereotipai, kaukės, atsiribojimas, pakaitalų poreikis, vartotojiškumas, abejingumas, pasimetimas…) trukdo gyventi ir būti iš tiesų laimingiems.


Leave a Reply