Archive for Birželis, 2009

The secret

25Jun09

Sustokite akimirkai ir apsidairykite. Jus supa meilė ir gėris. Atsiduokite tam ir tapsite laimingesniais…



Meilė… tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia… tai raudono vyno taurė, užkandant bučiniu… tai netobuli, bet nuoširdūs žodžiai, kurių į jokias eiles nekeistum… tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos… tai noras stebėti mylimą žmogų valandų valandas… tai noras nubudus įsitikinti, kad tu vis dar šalia… tai noras kartoti MYLIU ir bučiuoti… tai jausmas, be [...]


“Televizorius yra mano ganytojas-
Pasotinsiu savo akis.
Jis paguldo mane į minkštą krėslą,
Veda mane prie tekančių vaizdų.
Jis užpildo tuštumą sieloj,
Aš sugeriu neteisybę ir smurtą į save.


Sėdžiu vakare, šviečia jauki šviesa, dainuoja Andrea Boccelli, ramu ir gera… Purškiantis birželio dienų lietutis pakeitė saulės blyksnius iš už debesies, ir nedrąsi artėjančių permainų vaivorykštė it paskutinė kvaila iliuzija ištirpo miglose. Liūdesys baigėsi.
Esu laimingas. Nelaimėjau milijono, niekas nepadovanojo namo, automobilio, versle irgi ypatingų pokyčių nėra. Tačiau visgi šiuo metu nerastum labiau švytinčio už mane. [...]


Bach – Toccata et fugue BWV 565 – Nuostabus kūrinys ir nuostabūs vargonai


Mylėkime!

10Jun09

Ir dar viena diena – Tai tarsi saulės laikrodis, Lyg vieniša daina, Pavargę mes jos laikomės, Pavargę mes užmiegame, Pavargę atsibundame. Ir šaukiame per miegą, – Gyvenimo pagunda! Sapnuojame kas laumes, kas gyvates. Kai kas išvis nemiega, vis mąsto ką Praradęs… Mes einam nematydami veidų, Iš pykčio mes nebeskiriam spalvų. Neturim laiko niekam, – Užtenka [...]


Ir iš tikro žmones galiausiai suriša ne tai, kas pasakyta, bet tai, kas perduota tyloje: vos jaučiamu prisilietimu, rankos paspaudimu, akių žvilgsniu arba nors pačiu buvimu šalia vienas kito. Tyla taip pat turi metafizinės jungiamosios galios – net dar didesnės negu žodis. Ji nesudaiktina srovenančios mūsų būties kaip žodis. Ji leidžia jai tekėti į kitą [...]


“Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve, slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės. Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi Sendi, kuris šoko. Buvo [...]


Pasiklydusi svajonėse maža mergaitė bėgo per rasotą pievą su begale žiedų ir drugelių. Ji nežinojo, kas yra meilė ir neapykanta, pasitikėjimas ir išdavystė, kilimas ir nuopuolis, džiaugsmas ir liūdesys, jai nereikia slėptis, jai nereikia būti kitokiai, nei ji yra. Jos gyvenimas-bėgimas. Ji tik bėga, bėga, bėga. Jos žingsniams atitaria vėjas, lietus, saulė. visas pasaulis. visa [...]


“XXI amžiaus vamzdeliais ir laidais srūva senovinis, pirmapradis, šventas ir labai juokingas – kažkas.
… Neaprėpiamos daugybės šio bendravimo gijų pradžioje ir pabaigoje yra žmogus…
Aistringas žmonių troškimas turėti interneto ryšį byloja apie didžiulį ilgesį, kuris tegali būti dvasinis. Tas ilgesys rodo, kad kažko trūksta mūsų gyvenime. Trūksta… žmogaus, jo balso. Potraukis įsijungti į tinklą – tai [...]


Šiuolaikinė visuomenė, pilki bedvasiai kūnai yra sistemingai surikiuoti į stalčiukus.
Mūsų gyvenimas pilnas tabu. Mes elgiamės ir net mąstom pagal tam tikras taisykles, normas, primestą valią, dogmas.
Pvz.: visuomenė į neįsipareigojančius vyro ir moters santykius žiūri labai neigiamai. Vyrams lengviau – jie vadinami donžuanais, mergišiais ir pan… O kokie epitetai lydi moteris? Negerbianti savęs kekšė, prostitutė, kalė. [...]


Juoda tuštuma

01Jun09

Mane įkvepia mėnulis. Tas kurio nesimato, tiksliau tamsioji jo pusė. Ką jis slepia? Jis tamsus ir šaltas. Ir naktį gąsdina mane. Nakties gamta tyliai šnabžda: “Jis vienišas, kaip vienišas žmogus. Vieniša bus ir jo kapo vieta.”
Pasaulį palietė tuštuma. Auksiniai stabai mus veda į pražūtį.


Vieną šiltą popietę, žiūrėdamas pro langą į skubančius žmones aš pagalvojau: Ko trūksta, kad būtume laimingi? Kad kiekvieną akimirką justume ilgalaikę laimę?
Nusipirkę naują automobilį, persikėlę į naują, erdvesnį namą, įsigiję naminį gyvūnėlį, aplankę senus draugus, išvažiavę pailsėti prie jūros, nardydami Kaimanų salose, padarydami gerą darbą, gavę gimtadienio dovaną mes jaučiamės laimingi. Bet ar ilgam? Kol [...]


Apsuptas nakties ir pripildytas nerimastingos tylos… Jau aušta, girdėti prabudusių paukščių giesmės, į darbą besiruošiančių žmonių bruzdesys… Visi bunda, o aš negaliu užmigti. Mintys ir jausmai sukasi galvoje, kurie verčia mane budėti, kaip nakties sargybinį. Viskas aplinkui tarsi viena didelė Aukščiausiojo nupiešta dėlionė, mozaika… Viskas sustyguota, kiekvienas žino savo vietą – absurdiška harmonija.