Ar mokykla moko to, ko iš tikrųjų reikia?

11Rgs08

Ar mokykloje mes išmokstame tikrai to, kas mums bus naudinga gyvenime?

Japonai, prakeikdami sako: “Kad tu gyventum permainų laikotarpiu”. Permainų laikai – tai daug galimybių, tačiau mažai stabilumo ir žinomybės. Permainų laikotarpis tikrai sunkus išbandymas švietimo sistemai, nes kuriami nauji stereotipai, naujos vertybės, nauji mokymosi metodai ir t.t. Niekas nežino, kaip bus ateityje, ar sistema sugebės novatoriškai ir koja kojon žengti kartu su mūsų vaikais. Nepretenduodamas į žinovus, noriu pasvarstyti, ko iš tikrųjų reikėtų mokytis šiame 21 amžiuje.

Pirmiausiai, norėčiau pastebėti, kad mokykloje mažai arba visiškai neskatinama kūryba. Pateikiami įrėminti faktai, kurių neleidžiama interpretuoti, subjektyviai suvokti. Viskas remiasi taisyklėmis. Kad ir ta pati lietuvių literatūra. Analizuojant ir interpretuojant kūrinius reikia juos interpretuoti taip, kaip reikalaujama. Jeigu supranti jį kitaip – blogai. Yra išleistos įvairių lituanistų ir filologų kūrinių interpretacijų knygutės, kurių pagrindu mokytojai verčia vaikus suprasti tekstą taip, kaip suprato knygučių autoriai. Remiamasi jų kompetencija ir t.t. Bet vaikai, gyvenantys 21amžiuje turi savo naują pasaulėžiūrą, naują suvokimą, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, kurio reikalauja mokykloje. Juk gyvenime yra tokia prielaida: ieškoti, daryti klaidas, iš jų mokytis ir vėl ieškoti… Pas mus už ieškojimus yra baudžiama.

Antras dalykas, mano manymu, gal net svarbesnis už pirmąjį, yra tas, kad nepadedama vaikui suprasti šių laikų vertybių, nemokoma savęs pažinimo pagrindų, nesistengiama kiekviename vaike rasti potencialų genijų. Galvoju, kad šiai problemai išspręsti yra būtini du dalykai. Atsikratyti senų mokytojų, pasenusių savo pažiūromis, užsisėdėjusių, gyvenančių sovietmečio idėjomis. Antras dalykas – neversti visų vaikų mokytis tų pačių dalykų, o leisti kiekvienam pasirinkti tuos, kas jį iš tikrųjų domina ir intriguoja. Tokiu būdų galima vaikui leisti visiškai atsiskleisti jam patinkančioje srityje, tobulintis joje ir, kas gali žinoti, gal jis taps gerbiamu mokslininku ar tiesiog laimingu žmogumi, kuris bus atradęs tikrąjį savo pašaukimą. Elementarus pavyzdys – tarkim, mano svajonė yra įstoti į muzikos akademiją. Tai velniam aš turiu mokytis chemijos, biologijos ar istorijos, jeigu man to visiškai nereikia ir neįdomu? Ugdykite manyje profesionalų kompozitorių ar muzikantą, o ne vunderkindą, kuris nei vienoje srityje nebus pakankamai stiprus ir kompetetingas.

Pinigai, pinigai, pinigai. Šiais monopolistų laikais neįmanoma išgyventi neišmanant apie pinigus. Jie yra visur: mokykloje, šeimoje, televizijoje, žaisluose, internete ir t.t. Visos iškabos tik ir rėkia: “Pirkit mane”. Aišku, pradmenis apie pinigus duoda tėvai, kai vaikas prašo saldumyno ar kokio nors, staiga užsigeisto žaislo, o iš tėvų girdisi tik “ne, nepirksiu” . Vis gi, dažnai gimę “ne karjeristų” tėvų šeimoje, vaikai ilgiau prabūna mokykloje, o ne bendraudami su tėvais. Todėl ir namuose, ir mokykloje, ypač mokykloje, turėtų būti aiškinama, kas yra pinigai, kokia jų vertė, iš kur jie atsiranda, iš kur tėvai juos gauna ir kodėl jie negali nupirkti užsigeisto daikto. Galbūt gavęs pradmenis, vaikas pradės gilintis į finansus vis labiau ir labiau, ir taps turtingu, finansiškai nepriklausomu asmeniu.

Na, o ar pasidomėjote, kaip Jūsų vaikui sekasi bendravimas su draugais, vyresniesiems – su panelėmis? Blogai? Nėra čia ko stebėtis. Ar jie gauna bendravimo pagrindus apart empiriškai patys išmokdami? O, juk mokytis iš savo gyvenimiškų patyrimų yra be galo sunku, kai niekas nepataria, kai niekas nepalaiko… Manau, kad mokyklose turėtų būti skiriamas didelis dėmesys vaiko charakterio, asmeninių savybių formavimuisi. Įvairių baimių, kompleksų analizavimui ir šalinimui. Juk ar ne pats svarbiausias dalykas gyvenime yra asmeninė laimė? Pripažinimas, draugai, socialinė sauga? Remiantis Maslow poreikių piramide, tik būdamas sotus, apsirengęs, sveikas, gerbiamas, reikalingas ir sociališkai saugus asmuo gali pasiekti aukščiausią poreikių viršūnę – savirealizaciją. Kada visą save gali atiduoti mėgstamai veiklai, veikti tai, ką nori. Tokiu būdu pasiekti stipriausią dvasinį pasitenkinimą. Toks žmogus yra pats laimingiausias. Ar nenorėtumėte, kad ir Jūsų atžala toks būtų?

Kiekvienas iš mūsų turi kažkokių norų, užgaidų, tikslų. Tikslas varo mus į priekį, bet kokia kaina stengdamiesi jį pasiekti. Tačiau ar tikrai mes mokame planuoti? Mokame nusistatyti savo tikslus? Ar vaikai yra to mokomi? Bijau, kad ne, nei namuose, nei mokykloje. O reikėtų. Išmokykite vaiką susiplanuoti ir užsirašyti savo tikslus. Pirmiausiai nedidelius, kad ir iki gimtadienio išmokti 5 eilėraščius. Vėliau sudėtingesnius tikslus ir t.t. Pasiekęs tikslą, vaikas pasijaus tvirtai, savimi pasitikintis, laimingas. Troškimas, galvojimas apie savo tikslą priverčia judėti, priverčia gyventi ir galiausiai materializuojasi. Kuo anksčiau vaikas išmoks planuoti savo tikslus, tuo greičiau jis tobulės ir pasieks aukštą gyvenimo lygį.

Pagalvokite apie tai!

Filed under: 1, Straipsniai   |  Leave a Comment
Žymos:bendravimas, gyvenimas, ieškojimas, laimingas, literatūra, lituanistai, Maslow, Mokykla, mokytojai, permainos, piramidė, planuoti, pripažinimas, savirealizacija, socialinė sauga, svajonė, tikslas, tėvai, vaikas, vunderkindas, šeima