Ar pažadas yra ko nors vertas?
Visiškai nesenai žiūrėjau filmą “The promise” (priesaika). Kyla klausimas, kuo jis toks ypatingas, kad nusprendžiau apie jį parašyti? Šis filmas yra kitoks nei visi, gal truputį panašus į vieną geriausių savo žanro juostų “Didvyris” ir jam beveik prilygstančiu tragiškos meilės epu “Skraidančių durklų namai”. Tačiau, visgi ne visi filmai sukelia tokių minčių ir emocijų kaip šis. Nereikia jo žiūrėti paviršutiniškai, kaip visus Holivudo filmus, o reik pasistengti susikaupt ir suprast ką kiekviena detalė, kiekviena mintis reiškia…
Filme yra dvi pagrindinės siužeto linijos. Pirma: senų nesutarimų epocha. Karaliai kaunasi dėl teisės valdyti turtingas žemes ir milijonus žmonių. Maža mergaitė, karo metu buvo palikta viena, skurdo, neturėjo ką valgyti. Ji sutinka deivę, kuri su mergaite sudaro sandėrį. Jis toks: mergaitė taps labai turtinga, galinga bei įtakinga, tačiau visi vyrai, kuriuos ji įsimylės, mirs. Mergaitė prisiekia, kad laikysis sandėrio. Antra linija: jaunas vergas, turintis talentą bėgimu ”pralenkti vėją”, taip net grįžti į praeitį, tampa galingo karvedžio favoritu, gauna įsakymą užsidėti jo šarvus ir išgelbėti karalių nuo pražūties. Bet likimas, išpranašautas būrėjos, parengė jaunuoliui rimtą išbandymą. Drąsusis vergas, apsimetęs karvedžiu, išgelbėja gražuolę princesę (ta maža mergaitė tampa princese), bei nužudo savo karalių. Ir dabar jo laukia sunkus kario kelias, kuriuo eidamas jis kausis dėl savo meilės (nes jisai įsimyli princesę, o jinai taip pat neabejinga nekilmingam vergui) bei savo gyvybės (jis juk turi mirti, pagal sandėrį, kurį davė maža mergaitė deivei). Viskas susiklosto taip, kad “bėgikas” gauna nemirtingumo apsiaustą, ir jeigu jis jo nenusiims, visą laiką bus nemirtingas. Princesė ir vergas būna kartu bei džiaugiasi meile. (Beje, nuotraukoje - filmo epizodas, kada mergaitė sudaro sutartį su deive).
Pažiūrėjus filmą, man kilo mintis, ką tada reiškia priesaika? Duotas pažadas draugams, tėvams, galų gale pačiam sau (laikytis disciplinos, niekada nepakartoti savo klaidų ar panašiai). Toks vaizdas, kad pažado galima nesilaikyti, motyvuojant išimtimis, susiklosčiusiomis aplinkybėmis, jei norima, randama daug visokių pasiaiškinimų ir argumentų kaip ir kodėl nesilaikyti jo.
Tvarkoj, pažadi draugams ir neįvykdai - draugai dažnai supras, atleis. Pažadi sau, whatever, niekas nesužinos, numoji ranka ir gerai… Bet PAŽADAS DIEVO AKYSE “Prisiekiu būti kartu, kol mirtis mus išskirs”!? Iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti, tyri, nuoširdūs žodžiai. Dažniausiai tokie jie vestuvių dieną ir būna, neskaitant to, kai tuokiamasi dėl pinigų ar kitokių savanaudiškų tikslų.
Statistika byloja, kad pasaulyje išyra kas trečia santuoka. Jei Lietuvoje tendencijos nesikeis, tikėtina, kad iš 100 susituokusių porų daugiau negu 40 išsituoks. Kitais duomenimis, jau dabar skiriasi daugiau nei pusė susituokusiųjų. Jungtinėse Valstijose daugiau nei vienas milijonas vaikų kiekvienais metais patiria šeimos iširimą. Ką tai reiškia? Kad žmonėms nusispjaut ant santuokos, tuo labiau priesaikos, pasakytos Dievo akivaizdoje. Be abejo, yra daug visokių priežasčių dėl ko žmonės išsiskiria, kai kurios tikrai yra pateisinamos, jaučiamas geranoriškumas iš abiejų pusių, bet velniams reikia prisiekinėti, jei nesi tikras, kad galėsi ištesėti duotą pažadą “būti kartu, kol mirtis išskirs”? Ar negalima būti lygiai taip pat laimingais, neprisiekinėjant? Nesusituokus? Pagalvokite, jei Jūs visą gyvenimą labai atsakingai žiūrėjote į duotus pažadus, prisiekiate bažnyčioje ir galiausiai išsiskiriate, kaip turėtumėte jaustis? Jei jaučiatės normaliai, vadinasi ir neištesėjus paprastesnių pažadų jūs nejaučiate kaltės jausmo, o tai jau labai blogai. Neimkime išimčių.
Sugrįžkime prie filmo, mergaitė pažadėjo deivei laikytis priesaikos, jos likimas buvo suplanuotas - neturės mylimojo, tačiau vis tiek buvo rasta išeitis, kaip būti laimingai, priesaika buvo sulaužyta. Taigi pabaigai - neskubėkite žadėti ką nors sau, artimiesiems, kolegoms, jei nesate tikri, jog 100% sugebėsite tai įvykdyti. Atsargiai su jais
P.S. Straipsnis buvo ne apie santuoką ir kaip ją išlaikyti tvirtą, bei ne apie skyrybas, tai buvo net ne agitacija nesituokti, rašiau tiesiog apie pažadus ir jų reikšmę. Man pažadai yra svarbūs.


kazkas naujo ir kazkas isskirtinio…
pazadai skirti tokiems zmonems kurie nera savanudziai ir turi sazine…
taciau gerai isdresiruota sazine niekada negrauzia sawo seimininko…
idomu palyginima pasirinkai - santuoka…teisingai aukletu zmoniu santuoka niekada nesubyres ir pazadai niekada nepraras savosios vertes…
taciau zmoniu vertybes keiciasi…keiciasi ir vestuviniu priesaiku prasme…toks jau gyvenimas, kuri zmogus pats sau sukuria ir pasidaro kartais visai ne toki koki noretu tureti..
peace..
Egidijus:
Jei gyvensi taip, kad tavęs negraužtų sąžinė, tai ji numirs iš bado. Joke
Egidijus:
Ar geriau, iš bado mirus sąžinė, ar būti jos užgraužtam? Kas geriau, ar neturėti sąžinės (būti visiškai nesąžiningu, be jokio žmogiškumo) ar kentėti dėl savo sąžinės? Žinai, Seneka yra pasakęs: “Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas. Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.” Tai manau, kad geriau jau būti užgraužtam sąžinės, nei kitų žmonių akyse pasirodyti nesąžiningu, neteisingu - ne žmogumi.
Jei tavo dziaugsmas priklauso nuo to ka apie tave mano visuomene - tai dazniausiai busi nusivyles tiek savimi, tiek pacia visuomene, nes ji negailestinga kiekvienai butybei. Buti sazinigu reikia ne tik kitiems bet ir sau. O su sazines grauzatimi atsiras ir daugiau neigiamu savybiu, tokiu kaip nepasitikejimas kai kuriais savo gebejimais, nuolatine baime, kad gali suklysti ir pan.